Literatūriniai Kėdainiai


KĖDAINIŲ MIESTO IR NEVĖŽIO UPĖS KILMĖ

Pasak legendos, Kėdainių pavadinimas yra kilęs iš turtingo pirklio Keidangeno, atvykusio iš Kuršo ir įkūrusio nedidelį žvejų kaimelį, vardo.

Per Kėdainių kraštą vingiuoja Nevėžis, jo vardo kilmė sietina su sanskrito žodžiu „vaagh“, kuris reiškia „ūžti“, „ošti“, „šaukti“. Prie šio žodžio pridėjus neiginį „ne“ ir apibūdinama upė. Mūsų proseneliai Nevėžį įvardijo upę, kurioje nėra vėžių.

MIKALOJUS DAUKŠA (tarp 1527-1538–1613)

„Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.“ (Mikalojus Daukša)

Mikalojus Daukša – humanizmo idėjų skleidėjas, vienas pirmųjų lietuvių raštijos kūrėjų, vertėjas, kunigas.

M. Daukša gimė bajorų šeimoje Babėnuose, netoli Kėdainių, kurie tuomet priklausė Žemaitijos seniūnijai. Be gimtosios lietuvių, M. Daukša puikiai mokėjo lenkų, rusėnų ir lotynų kalbas, turėjo humanistinį ir teologinį išsilavinimą.

Iš lenkų kalbos M. Daukša išvertė J. Ledesmos katekizmą („Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“, 1595m. Vilniuje), parašė jo pratarmę. Tai pirmoji išlikusi lietuviška knyga, išleista Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (jos egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje).

Svarbiausias M. Daukšos darbas – J. Vujeko „Mažosios postilės“ vertimas „Postilla catholicka“ (1599m. Vilniuje). „Postilėje“ išspausdinta „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, parašyta lenkų kalba. Joje reiškiama naujųjų laikų tautos valstybinio ir kultūrinio suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautos vienybei ir išlikimui, valstybės savarankiškumui, katalikybės idėjų skleidimui. M. Daukšos raštai pasižymi žodinga kalba, naujadarais (mokytojas, valia, įkvėpimas, išmintis ir kiti), vaizdingu stiliumi; jie turėjo įtakos lietuvių rašomosios kalbos raidai.

STEPONAS JAUGELIS-TELEGA (apie 1600–1668)

Poetas, vertėjas, pirmasis miestiečių luomo atstovas lietuvių raštijoje, evangelikų reformatų veikėjas.

S. Jaugelis-Telega gyveno Kėdainiuose, vertėsi prekyba, valdė kelis dvarelius ir palivarkus. Jis buvo Evangelikų reformatų bažnyčios Kėdainių sinodo iždininkas, sinodo senjoras pasaulietis, Kėdainių burmistras (1631–1666 m.), Kėdainių gimnazijos rektorius (1648 m.). S. Jaugelis-Telega Karaliaučiaus universitete studijavo teisę. Parengė (su kitais) spaudai „Knygą nobažnystės krikščioniškos“ (1653 m.); iš lenkų kalbos išvertė svarbiausią knygos dalį „Psolmay Dovida šventa“ (sudaro 80 psalmių ir 160 giesmių), kuri tapo lietuvių evangelikų reformatų XVII–XVIII amžiaus giedamosios liturgijos pagrindu. S. Jaugelis-Telega parašė pirmąją eiliuotą, išspausdintą lietuviškai dedikaciją Jonušui Radvilai, spėjama, kad jis yra ir kai kurių originalių giesmių („Giesmė apie pavietrį gailinga“ ir kitų) autorius.

Palaidotas Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios rūsyje.

MIKALOJUS KATKUS (1852–1944)

„Pataikaujamas lydėjau mažus metelius ir pamėgau, pamylėjau Tėvų takelius…“ (Mikalojus Katkus)

Mikalojus Katkus – prozininkas, etnografas, liaudies švietėjas, draudžiamos spaudos platintojas, visuomenės veikėjas, pirmasis diplomuotas Lietuvos agronomas, gimė Ažytėnuose, Kėdainių rajone. Baigęs mokslus M. Katkus grįžo į Ažytėnus ir visą gyvenimą ūkininkavo tėvo ūkyje.

Spaudos draudimo metais platino „Aušrą“ ir kitą draudžiamąją lietuvių spaudą, buvo įrengęs slaptą sandėlį knygnešiams, rinko tautosaką, mokė apylinkės vaikus. Susirašinėjo su Martynu Jankumi, Jurgiu Bieliniu, Juozu Miliausku-Miglovara ir kitais lietuvybės platintojais.

M.Katkus parašė pasakėčių, apsakymų, atsiminimų apie 1863 m. sukilimą. Svarbiausias jo kūrinys– etnografinė apybraiža „Balanos gadynė“, išspausdinta 1931 m. Nors šis veikalas parašytas, kai autoriui buvo per septyniasdešimt metų, knygoje iškyla XIX a. vidurio Lietuvos kaimo paveikslai, kadaise įsirėžę į pastabaus vaiko sąmonę, aprašyti nuostabiai gražia, sodria ir gyva kalba.

Dabar Ažytėnuose veikia M. Katkaus memorialinis muziejus. Pagrindinėje muziejaus ekspozicijoje pasakojama apie mūsų kraštiečio gyvenimą ir veiklą. Kita ekspozicija skirta Krakių krašto XIX–XX amžiaus buičiai. Gyvenimo pabaigoje M. Katkus pasakė: ,,Padarykite paprastą, baltą lentų karstą. Nestatykite brangaus paminklo. Paimkite akmenį iš Ažytėnų lauko <…>. Palaidokite mane ant Ažytės kranto, kad matyčiau, kaip jūs rugius pjausite“. Vykdant etnografo paskutinę valią jis ir buvo palaidotas Lenčių laisvamaniams skirtoje kapinių vietoje.

ČESLOVAS MILOŠAS (1911–2004)

„Gera yra gimti mažame krašte, kuriame gamta atitinka žmogaus mastelį, kur amžiams bėgant sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos tikybos. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos žemę.“ (Česlavas Milošas)

Česlavas Milošas – kol kas vienintelis Nobelio premijos laureatas iš Lietuvos.

Č. Milošas gimė 1911 m. birželio 30 d. Šeteniuose, Kėdainių rajone. 1920 m. Vilniuje mokėsi Žygimanto Augusto gimnazijoje, 1934 m. Vilniaus Stepono Batoro universitete baigė teisės fakultetą. 1937 m. persikėlė į Varšuvą, ten gyveno ir Antrojo pasaulinio karo metais. Po karo dirbo diplomatinį darbą Lenkijos atstovybėse Niujorke ir Vašingtone. Po paskyrimo į Paryžių 1951 m. ten paprašė politinio prieglobsčio ir dešimt metų gyveno bei kūrė Prancūzijoje. Nuo 1960 metų gyveno Šiaurės Kalifornijoje, JAV, dirbo universitete. Poetas, rašytojas ir literatūros mokslininkas Č. Milošas mirė būdamas 93-erių metų 2004 m. rugpjūčio 14 d. Krokuvoje, Lenkijoje, kur ir palaidotas.

Česlavas Milošas – poetas, rašytojas ir literatūros mokslininkas. 1980 metais gavo Nobelio literatūros premiją. 1990 metais rašytojui suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio, 1992 metais – Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardai. Rašytojo kūryba išversta į 42 kalbas.

Česlavas Milošas savo vaikystės pėdsakus Šventybrastyje užfiksavo romane „Isos slėnis“, Kėdainius rašytojas mini ir savo eilėraščiuose.

JUOZAS PAUKŠTELIS (1899–1981)

Čia aš dirbau, čia aš džiaugiausi, čia ir širdį dėl kai ko paskaudėdavo, Kėdainiai – mano namai.“ (Juozas Paukštelis)

Juozas Paukštelis (tikroji pavardė Ptašinskas) – Lietuvos rašytojas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas.

Romanų trilogijoje „Jaunystė“, „Netekėk, saulele!“, „Čia mūsų namai“ J. Paukštelis siekė aprėpti plačią Lietuvos istorijos panoramą (prieškaris, karas, pokaris). Apsakymuose (rinkinys „Apyniai kvepėjo“) lyriškai pavaizduota kaimo buitis, liaudies žmonių artumas gamtai, jų emocinės reakcijos, dvasinis pasaulis. Memuarinė knyga „Dažnai atsimenu juos“– viso gyvenimo atsiminimai nuo pradžios mokyklos iki paskutinio gyvenimo dešimtmečio.

ŽYMIAUSI KRAŠTO KALBININKAI

„Po pasaulį važinėti išmok kitą, didelę kalbą, ir ne vieną. O gimtoji kalba yra gyventi savame krašte, nesvarbu, ar jis mažas, ar didelis. Užtai ir pavadinimas toks – šito krašto, kur gimei, augai, kalba.“ (Kazimieras Župerka)

Jurgis Lebedys (1913–1970)

Jurgis Lebedys (1913–1970) – Lietuvos literatūros istorikas, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėtojų.
Visus senuosius raštus leido autentiškus ir transponuotus į dabartinę kalbą. Ieškodamas lietuvių folkloristikos ištakų iš Mažosios Lietuvos XVII–XVIII a. leidinių, gramatikų, žodynų, etnografijos veikalų išrinko lietuviškus priežodžius, patarles, mįsles, minkles, frazeologizmus ir paskelbė juos knygoje „Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.: Priežodžiai, patarlės, mįslės“.

Kazys Ulvydas (1910–1996)

Kazys Ulvydas (1910–1996) – lietuvių kalbininkas, Lietuvos nusipelnęs mokslo veikėjas. Parašė darbų apie lietuvių kalbos prieveiksmį, „Lietuvių kalbos žodyno“ 3–5, 11–14 tomus, „Lietuvių kalbos gramatikos“ 3 tomą ir kt. Po mirties išleista jo parengta knyga „Lietuvių kalbos prieveiksmiai“. Lietuvos radijo laidose kas savaitę aiškino kalbos kultūros ir norminimo klausimais.

Kęstutis Urba (g.1954 m.)

Kęstutis Urba (g. 1954 m.), dar žinomas Viltaro Alksnėno slapyvardžiu, – vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, vadovėlių vidurinėms mokykloms autorius.

Kazimieras Romualdas Župerka (g. 1937 m.)

Kazimieras Romualdas Župerka (g. 1937 m.) –Lietuvos mokslininkas kalbininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas.

ŠIUOLAIKINIAI LITERATAI, KILĘ IŠ KĖDAINIŲ KRAŠTO

Valdas Daškevičius (g. 1961) – poetas.

Valdas Daškevičius (g. 1961) – poetas.

Valdo Daškevičiaus eilėraščiai įtraukti į „XX amžiaus lietuvių poezijos antologiją“, į antologijas „Iš Vilniaus į Vilnių“ , „Mylėjau“ „Sunkūs jo gyvenimo stebuklai“. Jo poezija versta į anglų, italų,  lenkų,  vengrų, serbų, vietnamiečių kalbas. Poetas iš lenkų kalbos yra išvertęs Česlovo Milošo eilėraščių. V. Daškevičiui rūpi etinių vertybių likimas, dvasinė tapatybė.

Undinė Radzevičiūtė (g.1967), Europos sąjungos literatūros premijos laureatė.

Undinė Radzevičiūtė (g.1967), viena originaliausių ir savičiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė.

U. Radzevičiūtės kūriniai versti į 12 kalbų: anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, kroatų, serbų, bulgarų, estų, latvių, rusų, suomių.

Parašė romanus „Strekaza“, „Frankburgas“, „Žuvys ir drakonai“, „180“, „Kraujas mėlynas“, „Grožio ir blogio biblioteka“, „Minaretas ir 7“, trumpas istorijas „Baden Badeno nebus“, „Grožio ir blogio biblioteka“ ir kt. Originalus rašymo stilius, savita, estetiškai išbaigta struktūra, koncentruota mintis – tai svarbiausi rašytojos kūrybos ypatumai.

Rasa Aiškinytė-Degėsienė (g. 1973) – prozininkė.

Rasa Aiškinytė-Degėsienė (g. 1973) – prozininkė. R. Aiškinytė-Degėsienėparašė knygas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ ( išrinkta Metų knyga), „Lengviausias“, „Glesum“. „Literatūra padeda paversti pasaulį geresniu“, – sakė rašytoja.

Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980), poetė, kritikė, eseistė.

Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980), poetė, kritikė, eseistė. Debiutavo apysakų knyga „Sudie, mokykla“. Išleido eilėraščių rinkinius „Heterų dainos“, „Meninos“, „Singerstraum“, „Gintaro kambarys“, siaubo istorijų knygą vaikams „Pelė pianine“, sudarė almanachą „Poezijos pavasaris“, paskelbė straipsnių, esė, recenzijų. Poetės eilėraščių išversta į anglų, baltarusių, graikų, hebrajų, ispanų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, ukrainiečių, vokiečių kalbas.

Sonata Dirsytė

S. Dirsytė debiutavo su istoriniu romanu „Fata morgana“. Tai– tikrais faktais paremta neįtikėtina istorija, prieš šimtmetį nutikusi vidurio Lietuvoje. Kėdainiuose gimusi ir augusi autorė, dabar gyvenanti Vilniuje, užrašė iš prosenelės bei močiutės girdėtas tikras, kartais mistiškas, net makabriškas istorijas apie tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo paliestus Kėdainius.